Motyvacinis dialogas skirtas "Pažinimo medis" gimnazijos medraščiui.
Kalbėti apie savęs ieškojimą ir vidinį pasitenkinimą – man artimos temos. Dažnai tenka savo pavyzdžiu įkvėpti gyvenimo skoniu nusivylusias, perdegusias, savivertės klausimą nagrinėjančias moteris, paneles. Man vidinis pasitenkinimas – tai savojo paveikslo nutapymas savomis spalvomis ir su tinkamu rėmu man, bet ne kitiems. Spalvos, rėmas laikui bėgant gali kisti. Tai organiška, mat, mes augame ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai.
Džiaugiuosi, kad šiuolaikinė karta turi gerokai didesnį kiekį įvairiausių įrankių savęs pajautimui ir širdies balso išgirdimui, nei mes (X ir Y kartos). Sparčiai progresuojame ir žodį REIKIA keičiame į „o ko aš NORIU“. Iš to ir gimsta tikroji veikla, kuri dar vadinama pašaukimu.
Pati baigiau edukologijos – psichologijos mokslus, nei dienos nedirbau pagal įgytą specialybę, patraukė kur kas kūrybiškesnės, dinamiškesnės veiklos. Atsidaviau eigai.
Šiai dienai rankoje laikau fotoaparatą ir sustabdytų akimirkų pagalba drįstu rodyti kitiems savo pasaulį, tą paveikslą, nutapytą savomis spalvomis ir su mano rėmu. Fotografija tapo mano saviraiška, nebylus pokalbis su aplinka, savo vertybių išdėstymas, mano matymo kampo demonstravimas.
Kiekvienas turime verbalinį ir neverbalinį bendravimo būdus. Tyrimai rodo, kad verbaliniu (tiesioginė kalba) būdu mes perduodame tik 7% visos norimos perduoti informacijos. O štai neverbalinė kalba (kūno kalba) mums padeda ištransliuoti net 55% informacijos. Štai čia ir atsiranda “kalbančios nuotraukos” apibūdinimas. Nuotrauka yra pilna gyvybės. Tai sustabdytos akimirkos atspindys, į ką dažnu atveju nesusifokusuojame. Lekiam dienoje kosminiu greičiu ir nesustabdome savęs, nematome savęs, nepaklausiame savęs, o kaip aš dabar jaučiuosi, ką aš šiuo momentu transliuoju sau ir aplinkai. O momentinė fotografija tai gali. Fotografuokite save, savo aplinką, o dienos pabaigoje pareflektuokite patys sau – ką rasite tose foto užfiksuota. Tai gali būti Jūsų meditacijos būdas.
Fotografija man stipriai susijusi su žmogaus pažinimu, analizavimu, ta neverbaline kalba. Čia ir susiveda, kad nieko nebūna be reikalo. Mano įgyta specialybė – raktas, fotografija – kelias.
Aš paieškose užtrukau keturis dešimtmečius, tikiu, kad jaunimas, kuris šiuo metu skaito, raktą ir kelią ras kur kas greičiau – nes turi gebėjimą – išgirsti vidinį balsą.
O jei ir teks paklajoti, kurį laiką negirdėti ko nori, priimk tai kaip didžiausią gyvenimo dovaną – kuri Tave kuria, stiprina, siunčia Tau didelį žinių bagažą ateities darbams.
Ir vis paklausk savęs – o ką aš norėčiau daryti gyvenime, jei už tai net atlygio negaučiau? Ką tokio noriu veikti dieną, naktį, kam skiriu daugiausiai dėmesio savo laisvu laiku, ką darau net neprašytas aplinkinių. Atsakymai padės Tau išgirsti save.
Pamenu tą jausmą, kaip nedrąsu buvo prašyti pirmojo simbolinio atlygio už suteiktas foto paslaugas. Tą kartą pasirinkau fotografuoti besportuojančius vaikus darželyje. Pavyko. Tuo kartu stipriai paaugau, įgijau didesnį pasitikėjimą savimi, ir mašina pradėjo riedėti.
Jei paklaustumėte manęs, ar neatsiranda dvejonių pasirinkime, sunkių akimirkų, nežinios momentų, atsakyčiau – visko atsiranda ir visko būna, ir tai normalu. Bet tokiais momentais sustoju ir savęs paklausiu tų viršuje išvardintų klausimų. Ir atsiriboju nuo socialinių tinklų, kurie bruka, kaip REIKIA daryti, tam kad išgirsčiau „o ko aš NORIU“.
Nesilygink su kitais – Tu nesi kitas, Tu nesi mama, tėtis, klasės draugas, nesi Brad‘as Pit‘as, Angelina Jolie, TU esi TU, kuris piešia savo paveikslą savomis spalvomis ir uždedi paveikslui savo rėmą. Lyginimasis su kitu, tai, ką ir kaip jis daro, tai nėra apie Tave. Gali turėti įkvėpėjus, mokytojus, bet ne sekėjus.
