Giminės kraujo susaistytos

Šiandien aplankė jausmas ir suvokimas, kad ir kas mes bebūtume, kad ir ko mes asmeniškai patys siektume gyvenime beieškodami savęs, visų pirma, atsigręžkime į savo šeimą, giminę, ankstesnes kartas. Rasime daug atsakymų, lobių, panašumų, sutapimų.

Aš neišimtis. 21-ojo gimtadienio proga tėveliai padovanojo šuolį parašiutu su pasaulio parašiutų sporto čempionu R.Kostiuškevičiumi. Tąkart parašiuto pabūgau, dovaną iškeičiau į skrydį oro balionu, pilotuojamu to paties R.Kostiuškevičiaus, o prieš du metus dangaus laisvę išbandžiau su parasparniu virš Jonijos jūros.

Šiandien aš žinau, parašiutas - sekanti stotelė, mat, vakarykštis jausmas, aplankęs skrydžio sklandytuvu metu, užbūrė, galiu sakyti, sukrėtė.

Pirmoji Lietuvos moteris lakūnė ir parašiutininkė Antanina Liorentaitė (1906 - 2003 m.) buvo mano promočiutės sesuo.

Šiemet vidinis jausmas šaukė noru patirti sklandytuvo privalumus ore. Proga pas mane atėjo pati. 2023 09 02 skriejau oru su sklandymo čempionu Vytautu Sabeckiu Paluknio aerodrome. Ore išbuvome apie valandą, oro srovių dėka pasiekėme 1200 metrų aukštį. Su lakūnu išsikalbėjome, pasirodo, jam teko gyvai pažinti mano heroję Antaniną Liorentaitę.

Mano herojė

„Kodėl skridau? – Skridau, nes neaprėpiama toluma, aukštybių giluma, laisvų debesų skraiste pasipuošusi Lietuvos padangė, kaip magnetas traukė ir kvietė skristi, kilti, pakilti aukštai...“ – paaiškindavo A.Liorentaitė. Šie jos žodžiai buvo išspausdinti ir 1994-ųjų birželio mėnesio laikraštyje „Lietuvių balsas“, kuriame lakūnė dėkojo už 1993 metų liepos 1-ąją jai skirtą valstybės apdovanojimą – Dariaus ir Girėno medalį.

Antanina ryžtingai nusprendė siekti lakūnės licencijos ir įstojo į aviacijos fakultetą Kaune.

Būdama 26-erių, 1932 m., A. Liorentaitė pirmą kartą skrido savarankiškai, o 1933 metų liepą gavo civilės lakūnės licenciją – tapo pirmąja lakūne Lietuvoje. A. Liorentaitė 1935 m. buvo įtraukta į ypač aukštos kvalifikacijos lakūnų eskadrilę, tinkamą skraidyti karo meto sąlygomis.

Dokumentiniame Editos Mildažytės filme „Į raketą sėsčiau“ užfiksuoti unikalūs kadrai, kai A. Liorentaitė pasakoja apie pirmąjį savo skrydį, iššūkius ore: „Tik pajutau, kad, kai nuo kalno ant Nemuno į pakalnę paskridus, tokį… Atrodo, kad lėktuvas prapuolė iš po manęs, aš likau sėdėti ore. Tik vienintelis toks jausmas buvo. O taip nieko – ir kilpos, ir suktukai, ir visa kita man nebuvo baisūs“. 

Čia jai nebaisūs suktukai ir kilpos, aš ties ketvirtuoju akrobatiniu manevru lakūno pasiprašiau baigti :).

Ją vadino Antanu

Drąsi, konkreti, turinti griežtą nuomonę, mėgstanti pasiginčyti, tačiau kartu ir ramaus būdo, kukli ir net kiek uždara. A. Liorentaitė išmanė techniką, mėgo vyriškus juokelius, o ir kaip ją pažįstantys sako, papirosą kokį drauge kompanijoje užtraukdavo – tarp vyrų jautėsi sava.

Sava ją laikė ir visa kompanija: gerbė už profesionalumą, vertino humoro jausmą, o ir žavėjosi užsidegimu ir tuo užslėptu moteriškumu – jei reikdavo vyrams ir kokią sagą į švarką įsiūdavo, kad jau patiems sunkiau sekdavosi. Kolegos ją vadino Antanu.

Antaninai, okupacijos 1944 metais rugpjūtį teko pereiti sieną į Vokietiją, vėliau į Ameriką. Ten Antanina ir gyveno iki savo garbingos gyvenimo pabaigos, sulaukusi 96 metų mirė.

Gyvai pažinti Antaninos man neteko, tik 2003 metais dalyvavau iškilmingose jos urnos laidotuvėse Žvirgždaičiuose, Šakių rajone. Pamenu, tuomet su pusesere dėvėjome tautinius drabužius, daug kalbėjome apie mūsų giminės lakūnę ir didžiavomės esančios jos giminaitėmis.

Po dvidešimties metų atėjo stiprus noras pažinti savo giminės moteris, kuo jos kvėpavo, gyveno, kokius sunkumus savo gyvenime sprendė, kuo joms buvo dosnus ar negailestingas likimas. Noriu suprasti - tai kokia toji mūsų giminės moterų galia ir užduotis šiame gyvenime.

Keletą faktų suprantu. Daugelis iš mūsų esame be galo stiprios moterys. Vargu ar savo mamą ir močiutę galėčiau kitaip apibūdinti. Juk jos tremtyje tolimame Sibiro krašte gyveno. Vartau giminės istorinius albumus ir suvokiu, koks lobis slypi, kiek daug atsakymų guli, koks didis darbas laukia manęs ir dar mano mergaičių.

Po lapelį sklaidau tas stiprias, laisvės trokštančias, valdingas, beribį dangų mylinčias ir atkaklias moteris. Esu dalis to. Su meile savo buvusioms, esamoms ir ateisiančioms giminės moterims.